In/ Out

.

Ateina su Erikučiu, stengdamasi būti nuo jo kuo toliau,nenorėdama sukurti jam papildomų rūpesčių. Pasitrina rankutę į rankutę, nes šalta, o kadangi Andžela tokia protinga , ir neapsirengė paltuko ant viršaus, tad jai tenka šalti.
- Nu va, mano namukas.- parodo į pastatą.- Irgi turbūt seniai pas mane buvęs.- sukalena dantukais,nueina prie durų,bei iš po slaptavietės traukia raktą.

Jis sau mąsto nejausdamas šalčio nesidairydamas, tačiau viską aiškiai jausdamas ir nepraleisdamas net menkiausio garselio. Sniego girgždėjis, Andžės kalenimas, kvėpavimas.
-Atleisk viską prisimenu lyg per miglą. Kaip sapną.

- Na nieko,gal su laiku prisiminsi , čia juk žmogiškas prisiminimas.- atrakina namą, užeina namo.- Užeik.-šypteli.

Įeina.

Atbega issigandusi ir pabeldzia i duris.

Atidaro duris ir žvelgia į Bellą raudonomis akimis.
-Sveika.

Primerkia akis is baimes iir susnypscia:
- Erikai. Kada...?
Net kaip zmogui labai letai istaria.

Suspaudžia delnus ir iš kažkur pasirodo ugnis ant žemės . Tada nužvelgia ją.
-Nesitikėjai? Naktį išėjau į lauką ir kažkokia Sulpicia...
Atsakė jai.

Dabar jau is jos krutines issiverzia urzgimas. Ji uzuodza zmogu viduje ir akimirksiu pasuka savo itempta veideli I Erika su raudonomis akimis.
- Tu juk ... nenudejai andzelos?
sutrikusi ir supykusi paklausia.

-Man bloga. - tranko galva į staktą ir vypteli.
-Ne, aš negalėjau ir niekada to nepadarysiu. Aš ją myliu. - atsakė jai.

Pribega prie jo ir sugriebia jjo besidauzancia galva. Paziuri I ji romtai ir tyliai pasako:
- Tu negali gyventi taro zmoniu, per daug pavojinga.
Papurto galvute netikedama tuo kas vyksta.

-Aš nežinau ką daryti, todėl ir paskambinau tau.
tarstelėjo atitraukdamas jos ranką.
-O ką tu siųlai? Gyventi miške po žeme. - pyktelėjęs spirtelėjo akmenį ir po Bela prasivėrė duobė.

Pasiziuri I atsiradusia duobe ir tada i Erika ji buvo sutrikusi:
- kodel butent man? Is kur suzinoja kad as tokia pat kaip tu?
Pagalvojusi kur jis galetu gyventi ji susiraukia. Tada prisiminusi viena dalyka staigiai ziogteli:
- Tu juk nepasakei Andzellai kuom pavirtai?

-Todėl, kad nežinojau kam daugiau skambinti ir atsiminiau tave. - atidūsta ir nusivaipo .
-Ji vos mane pamačiusi tai pasakė, aš tylėjau ir nieko nesakiau. - tarstelėjo sugniauždamas rankas.

Iskankintu veidu paziuri i dangu mostelejuai rankomis.
- Erikai, tu negalejai eit pas ja. Ji negali zinoti.
Sudejuoja ir atsiseda ant zoles susiimdama uz galvos.

-Aš nėjau pas ją, ji buvo pas mane namie, kai taip nutiko. - atsakė jai nužvelgdamas Bellą.
-Kas tau?

Ji sugriezia dantimis, susinervinusi, nezinodama ka daryti.
- Tu...bent nutuoki koks pavojus jai gresia? - isskosia pro dantis vel sudejuodama. Jei ji galetu verkti, jau senia asaros butu pasipylusios is jjos skasciu rudu akiu.

-Po velniais ar aš kaltas, kad ji visada yra šalia?!
Šūktelėjo susierzinęs ir piktai daužė į durų staktą.
-išvis pasikalbėk su ja. Aš išeinu.

Piktai pažiūri į Eriką. Pasilabina su Bela. Ir išeina niekam nieko nepasakius.

-Andžela, - pasako nueidamas paskui ją
-Šaunuolė Bella. - eina paskui.

Nieko neatsako, net neatsisuka, bando laikyt ašaras. Pasuka miško pusėn.

Paskui Andžę.

Nubėga paskui Eriką, ir dar nespėjus jam daeiti iki Andžės ji tyliai, maloniai sužnabžda:
- Erikai, palik ją ramybėje. Tu negali artintis prie jos. Aš žinau, kad tu nekaltas. Bet jai, jai...gresia didelis pavojus, ir tu turi tai suprasti. Dabar tu pavojingas. Palik ją. Atsiprašysi vėliau.
Pasakiusi laiko jį už rankos, kad tas nenubėgtų paskui Andžę. Ji buvo daug stipresnė už Eriką, tad tai nebuvo sunku.

Nėra stipresnė ir jo jau nėra.